Main Menu:
- ES politika

- ES teisės

- Direktyvų pagrindas
- Teisių gynimas ir teisė į skriaudos atitaisymą
- Lygių teisių prieiūros organizacijos
- Pozityvūs veiksmai
- Tinkamas poreikių tenkinimas
- Informacija ir dialogas

- ES Programos

- Nuorodos

- "Stop diskriminavimui" atmintinė

- Kampanija

- Įvykiai ir renginiai

- Spauda

- Dokumentaų biblioteka

- Nacionalinė informacija
Banner
You are here:
Home
Į pradią
ES politika
ES teisės
Teisių gynimas ir teisė į skriaudos atitaisymą
Content Area:
Teisių gynimas ir teisė į skriaudos atitaisymą
Direktyvose aiškiai pasakyta, kad kiekviena diskriminacijos auka arba asmuo, manantis, jog su juo buvo neteisingai elgiamasi dėl jo ar jos asmeninių savybių, turėtų turėti pakankamas teisinės apsaugos priemones ir veiksmingą teisę į skriaudos atitaisymą. Kiekvienos valstybės vyriausybė pati nusprendžia, kaip tai atlikti: ar teisiniu būdu, t.y., padedant baudžiamajai ar civilinei teisei, ar administracinėmis priemonėmis, tokiomis kaip tribunolas. Vyriausybės gali skatinti taikinimą ir sukurti sistemą, kuri savanoriškai spręstų neteisingo elgesio atvejus, aplenkiant teisinius sprendimo kelius.
Direktyvos įpareigoja vyriausybes garantuoti, jog dėl neteisingo elgesio besiskundžiantys žmonės turėtų teisę gauti paramą ir būti atstovaujami atitinkamų profesinių sąjungų arba ekspertų organizacijų ar asociacijų. Tuo pat metu jos turi garantuoti, kad diskriminacijos atvejais taikomos sankcijos būtų veiksmingos, proporcingos ir neskatintų tolesnės diskriminacijos. Kitais žodžiais tariant, nuobaudos už diskriminaciją turi būti susijusios su padaryta žala ir būti priemone, atgrasančia nuo tokio elgesio.

Siekiant dar labiau stiprinti apsaugą, reikalaujama, kad vyriausybės turėtų įstatymus, pagal kuriuos įrodymus civilinėse bylose (bylose, kuriose neiškelti baudžiamieji kaltinimai) teiktų ir žmogus, besiskundžiantis dėl neteisingo elgesio su juo, ir asmuo, prieš kurį pateiktas skundas. Tai reiškia, kad jie abu atsakingi už kaltės įrodymą ar paneigimą. Asmuo, pateikęs skundą, kad faktai nuosekliai rodo, jog diskriminacinis veiksmas įvyko (kad yra iškart atpažįstami diskriminacijos požymiai), ir kad yra atvejis, kurį reikia nagrinėti. Asmuo, kaltinamas diskriminacija, turi įrodyti, kad nebuvo elgiamasi neteisingai, ir kad jo veiksmai pagrįsti teisėtomis priežastimis. Kaltinamojo pareiga yra įtikinti teismą arba tribunolą, jog jis nevykdė diskriminacijos. Nesitikima, jog dėl diskriminacijos besiskundžiantis asmuo pateiks įtikinančius įrodymus, nes jis nėra tokioje padėtyje, kuri leistų jam tai padaryti
Be to, vyriausybės įpareigojamos užtikrinti, kad dėl diskriminacijos besiskundžiantys žmonės būtų tinkamai apsaugoti nuo persekiojimo ar keršto, nes jei tokie reiškiniai nebūtų stabdomi, jie gali atbaidyti žmones pasinaudoti savo teise į teisingą elgesį su jais. Liudytojai diskriminacijos bylose taip pat turi būti apsaugoti nuo persekiojimo ir skatinami teikti parodymus. Reikalaujama, kad vyriausybės turi imtis priemonių, skatinančių kaltinamuosius taip nesielgti. Šiomis priemonėmis siekiama apsaugoti dirbančiuosius nuo atleidimo iš darbo jei jie paduoda skundą ar imasi teisinių veiksmų prieš savo darbdavius, arba jei jie duoda parodymus bylose dėl neteisingo elgesio.



